Informacijos architektai, kurių niekas nerinko
Kiekvieną rytą milijonai žmonių atidaro telefoną ir gauna pasaulio vaizdą. Tik tas vaizdas nėra pasaulis – tai kruopščiai surinkta mozaika, kurią sudėliojo redaktoriai, algoritmų kūrėjai ir reklamos pardavėjai. Ir niekas jūsų nepasiteiravo, ar tai jums tinka.
Naujienų portalai mėgsta save vadinti „ketvirtąja valdžia”, visuomenės sarginiais šunimis ir panašiais gražiais vardais. Tik retai kas pastebi, kad šie šunys dažnai valgo iš tų pačių rankų, kurias turėtų saugoti.
Algoritmas žino geriau (arba apsimeta, kad žino)
Didžioji dalis to, ką matote naujienų sklaidos kanaluose, nėra atsitiktinumas. Algoritmai seka, ką spaudžiate, kiek laiko žiūrite, kada išeinate. Jie mokosi ne to, kas svarbu, o to, kas laiko jus ekrane ilgiau. Tai du labai skirtingi dalykai.
Rezultatas? Skandalas visada laimės prieš analizę. Konfliktas – prieš kompromisą. Baimė – prieš viltį. Ne todėl, kad žmonės yra blogi, o todėl, kad evoliucija mus išmokė reaguoti į grėsmes greičiau nei į geras naujienas. Algoritmai tai žino ir tuo naudojasi be jokių skrupulų.
Kai „Delfi” ar „15min” redakcija svarsto, kurią istoriją kelti į viršų, ji nebesprendžia vien redakciniais kriterijais. Ji žiūri į skaičius. O skaičiai mėgsta kraują, seksą ir pyktį. Štai jums ir „nepriklausoma žiniasklaida”.
Redakciniai sprendimai – politika be politikos pavadinimo
Kiekvienas redakcinis sprendimas yra politinis, net jei niekas to neišsako garsiai. Kurią istoriją paversti antrašte? Kurį ekspertą pakviesti komentuoti? Kurį faktą paminėti pirmame sakinyje, o kurį – paskutiniame pastraipoje, kurią niekas neskaito?
Čia nereikia sąmokslo teorijų. Nereikia įsivaizduoti, kad kažkas sėdi tamsiame kambaryje ir planuoja manipuliaciją. Pakanka paprastesnio mechanizmo: žurnalistai yra žmonės su savo pasaulėžiūra, jų redaktoriai – taip pat, o portalų savininkai – dar labiau. Šie sluoksniai kaupiasi ir formuoja tai, ką galų gale vadiname „naujienomis”.
Lietuvos kontekste tai ypač akivaizdu, kai stebite, kaip skirtingi portalai padengia tą pačią politinę temą. Faktai tie patys, bet pasakojimas – visiškai skirtingas. Ir tai nėra žurnalistikos kokybės klausimas. Tai yra pasirinkimų klausimas.
Skaitytojas kaip produktas, ne kaip pilietis
Nemokamas turinys nėra nemokamas. Jūs mokate dėmesiu, duomenimis ir – svarbiausia – savo nuomonės formavimo teise. Portalai uždirba iš reklamos, reklama veikia geriau, kai auditorija yra emociškai įkrauta, o emociškai įkrauta auditorija lengviau priima supaprastintus naratyvus.
Tai nėra kažkieno piktavališka schema. Tai yra verslo modelis. Ir kol mes naudojame šiuos portalus nemokamai, tikėtis, kad jie tarnaus mūsų interesams, o ne reklamuotojų – naivoka.
Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie gauna naujienas daugiausia iš socialinių tinklų ir algoritmiškai kuruotų srautų, turi labiau poliarizuotas pažiūras. Tai ne sutapimas. Tai funkcija, ne klaida.
Ką su tuo daryti – klausimas be patogaus atsakymo
Galėčiau čia parašyti dešimt patarimų, kaip tapti „sąmoningu skaitytoju”. Diversifikuokite šaltinius, tikrinkite faktus, skaitykite lėtai. Visa tai tiesa ir visa tai nepakankama.
Problema yra sisteminė, o sisteminėms problemoms individualūs sprendimai padeda tiek, kiek šaukštu semti vandenį iš skęstančio laivo. Kol naujienų portalų verslo modelis remiasi dėmesio ekonomika, kol algoritmai optimizuojami pagal įsitraukimą, o ne pagal informacinę vertę, tol skaitytojas bus produktas, o ne tikslas.
Galbūt verta pradėti nuo paprastesnio dalyko: nustoti tikėti, kad portalas, kurį skaitote, yra „jūsų pusėje”. Jis yra savo pusėje. Ir kuo greičiau tai suprasite, tuo kritiškiau žiūrėsite į kiekvieną antraštę, kuri bando jus supykdyti, išgąsdinti arba įtikinti, kad pasaulis yra paprastesnis, nei yra iš tikrųjų.
