Tai, ko mes nepastebime skaitydami naujienas
Kiekvieną rytą atidarome naujienų portalą ir manome, kad matome tai, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje. Iš dalies tai tiesa. Bet tik iš dalies.
Lietuvos naujienų erdvė nėra didelė – keletas dominuojančių portalų, kurie tarpusavyje konkuruoja dėl to paties skaitytojo dėmesio. Ir būtent ši konkurencija lemia tai, kaip naujienos atrodo, kokia tvarka jos pateikiamos ir ką mes, skaitytojai, galų gale laikome svarbiu.
Algoritmai nėra neutralūs
Portalai kaip Delfi ar 15min naudoja turinio valdymo sistemas, kurios seka, ką skaitytojai spaudžia, kiek laiko praleidžia prie straipsnio, ką dalinasi. Šie duomenys grįžtamuoju ryšiu veikia tai, kas rodoma viršuje. Jei skandalingas straipsnis apie politiko gyvenimą gauna dešimt kartų daugiau paspaudimų nei analitinis tekstas apie biudžeto reformą – sistema tai įsimena.
Rezultatas paprastas: portalai pradeda gaminti daugiau to, kas veikia. Ne to, kas svarbu, o to, kas traukia.
Tai nėra sąmokslas. Tai verslo logika, kuri veikia beveik automatiškai, be jokio redaktoriaus sprendimo.
Redakcinis pasirinkimas – subtilesnė įtaka
Algoritmai – tik dalis istorijos. Svarbesnė, bet mažiau matoma jėga yra redakcinis sprendimas: ką apskritai aprašyti, kaip pavadinti straipsnį, kokį šaltinį cituoti pirmą.
Lietuvos žiniasklaidoje pastebima tendencija, kai ta pati žinia pateikiama labai skirtingai priklausomai nuo portalo auditorijos lūkesčių. Vienas portalas akcentuos ekonominę naudą, kitas – socialinę riziką. Abu rašys apie tą patį įvykį, bet skaitytojas susidaro skirtingą įspūdį.
Tai nėra melavimas. Tai yra kadravimas – ir jis veikia labai efektyviai, nes mes jo paprastai nejaučiame.
Skaitytojas kaip produktas
Yra senas posakis apie internetines paslaugas: jei nemoki už produktą, tu ir esi produktas. Naujienų portalai iš esmės parduoda reklamuotojams auditorijos dėmesį. Kuo ilgiau skaitytojas sėdi portale, tuo daugiau reklamos jis pamato, tuo daugiau uždirba portalas.
Tai sukuria struktūrinę paskатą kurti turinį, kuris erzina, provokuoja ar sukelia nerimą – nes tokios emocijos laiko žmogų ekrane ilgiau nei ramus, subalansuotas reportažas.
Lietuvos portalai šiuo atžvilgiu niekuo nesiskiria nuo tarptautinių. Antraštės tampa agresyvesnės, klaustukai ir šauktukai – dažnesni, o kontekstas dažnai lieka antrame plane.
Vietoj pabaigos – keletas minčių, kurias verta pasilikti
Visa tai nereiškia, kad reikia nustoti skaityti naujienas arba žiūrėti į žurnalistus kaip į manipuliatorius. Dauguma jų dirba sąžiningai, spaudžiami terminų ir skaitomumų. Sistema, kurioje jie dirba, yra problema – ne jie patys.
Bet skaitytojui verta išsiugdyti tam tikrą atstumą. Paklausti savęs – kodėl šis straipsnis parašytas būtent taip? Kodėl ši žinia šiandien svarbi? Kas iš to, ko nepasakyta?
Informacijos netrūksta. Trūksta laiko ir įpročio ją tikrinti. O tai – galbūt vienintelis dalykas, kurio algoritmai kol kas negali padaryti už mus.
