Žodis, kuris valdo minią
Kiekvieną rytą atidarome telefoną, naršome naujienas ir manome, kad formuojame savo nuomonę patys. Bet ar tikrai? Lietuvos žiniasklaidos peizažas – tai ne neutrali informacijos terpė, o sudėtinga sistema, kurioje redakciniai sprendimai, reklamos pinigai ir politiniai ryšiai susipina taip, kad eilinis skaitytojas retai pastebi, kas iš tikrųjų vyksta.
Tai nėra sąmokslo teorija. Tai tiesiog medijų ekonomika.
Kas moka – tas ir šoka
Vienas paprasčiausių, bet efektyviausių mechanizmų – finansinė priklausomybė. Didelė dalis Lietuvos portalų ir laikraščių gyvena iš reklamos. Kai stambus verslas ar valstybinė įmonė yra pagrindinis finansuotojas, redakcija – sąmoningai ar ne – vengia tų temų, kurios galėtų įžeisti mokėtoją. Tai ne cenzūra įsakymu, tai savicenzūra iš baimės prarasti pajamas.
Pavyzdžiui, energetikos sektoriaus problemos Lietuvos žiniasklaidoje dažnai nušviečiamos labai atsargiai. Sutapimas? Galbūt. Bet kai pažiūri, kas finansuoja reklamines kampanijas, sutapimai tampa vis mažiau atsitiktiniai.
Darbotvarkės nustatymas – subtiliausias ginklas
Žiniasklaida ne visada sako, ką galvoti. Ji sako, apie ką galvoti. Tai vadinama darbotvarkės nustatymu, ir tai veikia nepriekaištingai.
Kai visos pagrindinės redakcijos vienu metu pradeda plačiai kalbėti apie migracijos krizę, visuomenės dėmesys nukrypsta nuo, tarkime, sveikatos sistemos problemų ar korupcijos bylų, kurios stringa teismuose. Ne todėl, kad migracijos tema nesvarbi – ji svarbi. Bet proporcijos ir laikas nėra atsitiktiniai. Kas nustato tą laiką ir tas proporcijas, tas iš esmės valdo, kuo piliečiai rūpinasi šią savaitę.
Šaltinių hierarchija ir „ekspertų” problema
Atkreipkite dėmesį, kas cituojamas Lietuvos žiniasklaidoje kaip ekspertas. Dažniausiai tai tas pats ratas – kelios dešimtys žmonių iš tų pačių think tankų, universitetų ar verslo asociacijų. Jų nuomonės tampa „objektyvia ekspertize”, nors jos atspindi labai konkrečius interesus.
Alternatyvūs balsai – smulkieji ūkininkai, periferijos bendruomenės, kritiniai akademikai – patenka į žiniasklaidą retai ir dažniausiai kaip „spalvingi” pavyzdžiai, ne kaip rimti pašnekovai. Taip formuojama iliuzija, kad diskusija vyksta, nors iš tikrųjų ji sukasi labai siaurame rate.
Emocija kaip redakcinis sprendimas
Pykčio ir baimės žurnalistika – tai ne tik „geltonoji spauda”. Ji persmelkusi ir rimtus, save gerbiančius leidinius. Antraštės, kurios akcentuoja grėsmę, skandalą, konfliktą, gauna daugiau paspaudimų. Algoritmai tai žino. Redaktoriai tai žino. Ir jie rašo atitinkamai.
Rezultatas – visuomenė, kuri nuolat jaučiasi apsupta krizių, nors realybė dažnai yra sudėtingesnė ir mažiau dramatiška. Nuolatinė įtampa silpnina kritinį mąstymą ir daro žmones imlesnius paprastiems atsakymams į sudėtingus klausimus.
Ką su tuo daryti – ir kodėl tai vis tiek svarbu
Visa tai nereiškia, kad Lietuvos žurnalistai – blogi žmonės ar sąmokslininkai. Dauguma jų dirba sąžiningai, dažnai už menką atlyginimą ir po didžiuliu spaudimu. Problema yra sisteminė, ne asmeninė.
Bet žinoti šiuos mechanizmus – jau pusė darbo. Kai skaitote naujieną, verta paklausti: kas tai finansuoja? Kieno balsas čia negirdimas? Kodėl būtent ši tema dabar? Tokie klausimai nepaverčia jūsų ciniku – jie paverčia jus sąmoningu skaitytoju. O sąmoningi skaitytojai yra vienintelis dalykas, kurio žiniasklaidos sistema tikrai bijo.
