Ekranas kaip veidrodis, kuris meluoja
Kiekvieną rytą milijonai žmonių atidaro telefoną ir, dar neišgėrę kavos, jau žino, kas vyksta pasaulyje. Arba mano, kad žino. Nes tai, ką rodo naujienų portalas, nėra pasaulis — tai kruopščiai surežisuotas jo atspindys, kuriame kai kurie veidai ryškūs, o kiti tyčia išblukinti.
Naujienų portalai seniai nustojo būti tik informacijos perdavėjais. Jie tapo nuomonės architektais — tyliais, bet itin efektyviais. Ir bėda ta, kad dauguma skaitytojų to net nepastebi.
Algoritmas nėra neutralus
Pirmiausia reikia suprasti vieną dalyką: algoritmas nėra kažkoks objektyvus mechanizmas, kuris tiesiog rūšiuoja naujienas pagal svarbą. Jis rūšiuoja pagal tai, kas generuoja daugiau paspaudimų, ilgesnį buvimo puslapyje laiką, daugiau komentarų. O tai reiškia — pagal emociją, ne pagal faktą.
Tyrimai rodo, kad neigiamos naujienos sklinda greičiau ir plačiau nei teigiamos. Algoritmai tai žino. Todėl portalai, kurie nori išlikti matomi, neišvengiamai stumia į priekį turinį, kuris sukelia nerimą, pyktį ar baimę. Tai ne sąmokslas — tai verslo modelis. Ir jis veikia puikiai, jei žiūrėti iš reklamų pajamų perspektyvos.
Kai skaitai apie kokį nors konfliktą, skandalą ar katastrofą ir jauti, kad negali atsitraukti — tai ne tavo silpnybė. Tai sistema, kuri buvo sukurta būtent tam.
Redaktorius sprendžia, ko tu nematai
Algoritmai — tik pusė istorijos. Kita pusė yra žmogus su redaktoriaus titulu ir savo pasaulėžiūra. Redakciniai sprendimai — kokią naujieną iškelti į viršų, kokią paslėpti rubrikoje, kurį ekspertą cituoti, o kurį ignoruoti — formuoja tai, ką visuomenė laiko svarbu.
Tai vadinama darbotvarkės nustatymu. Žiniasklaida ne visada pasako, ką galvoti, bet labai dažnai pasako, apie ką galvoti. Jei koks nors politinis klausimas tris savaites dominuoja naujienų srautuose, žmonės pradeda manyti, kad tai pati svarbiausia šalies problema — net jei statistiškai taip nėra.
Pridėkime prie to antraščių meną. Antraštė gali būti techniškai teisinga ir kartu visiškai klaidinanti. „Mokslininkai nustatė ryšį tarp X ir Y” — tai gali reikšti labai silpną koreliaciją viename tyrime su šimtu dalyvių. Bet skaitytojas to nežino. Jis žino tik antraštę.
Skaitytojo burbulas, kurį jis pats padeda pūsti
Yra ir trečias veikėjas šioje istorijoje — pats skaitytojas. Žmonės linkę skaityti tai, kas patvirtina jų jau turimas nuomones. Portalai tai žino ir naudoja. Personalizuotas turinys — tai ne paslauga skaitytojui, tai spąstai, kuriuos jis pats su malonumu užsičiaupia ant savęs.
Informacinis burbulas — ne metafora. Tai realus reiškinys, kai žmogus dešimtmečius skaito tik tuos šaltinius, kurie jam pritaria, ir galiausiai pradeda manyti, kad visi normalūs žmonės galvoja kaip jis. O tie, kurie galvoja kitaip — kažkokie keisti, užkrėsti propagandos ar tiesiog kvaili.
Taip visuomenė skyla ne dėl to, kad žmonės iš prigimties neapkenčia vieni kitų. Ji skyla todėl, kad kiekvienas gyvena skirtingoje informacinėje realybėje, kurią jam kruopščiai parinko algoritmas.
Ten, kur veidrodis sudūžta
Visa tai nereiškia, kad reikia nustoti skaityti naujienas arba viskuo nepasitikėti. Tai reikštų kitą kraštutinumą — informacinį nihilizmą, kuris yra lygiai taip pat pavojingas.
Tai reiškia kažką paprastesnio ir sunkesnio vienu metu: skaityti lėčiau. Klausti, kodėl ši naujieną man rodoma dabar. Ieškoti to paties įvykio aprašymo keliuose šaltiniuose — ne tam, kad surastum „tiesą”, bet kad pamatytum, kiek daug versijų egzistuoja. Pastebėti, kada jauti stiprią emocinę reakciją, ir sustoti — ne ją slopinti, bet paklausti, ar ji kilo iš fakto, ar iš to, kaip faktas buvo pateiktas.
Naujienų portalai formuoja visuomenės nuomonę ne todėl, kad yra blogi. Jie tai daro todėl, kad gali — ir todėl, kad mes leidžiame. Sąmoningas skaitytojas nėra tas, kuris viską žino. Tai tas, kuris žino, kad nežino visko, ir tuo nesustoja.
