Antraštė – tai tik viršelis
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus skaičiau vieną antraštę apie tai, kad kava sukelia vėžį. Nusigandau, nubėgau į virtuvę, pažiūrėjau į savo kavos puodelį su kaltės jausmu. O paskui, atsitiktinai, atidariau patį straipsnį ir paaiškėjo, kad kalbama apie kokį tai eksperimentą su pelėmis, kurioms buvo duodamos milžiniškos kavos dozės. Viskas. Tiek to „tyrimo”.
Ir čia yra pati esmė – naujienų portalai gyvena iš paspaudimų. Kuo dramatiškesnė antraštė, tuo daugiau žmonių spaudžia, tuo daugiau reklamų pardavinėjama, tuo daugiau pinigų. Tai ne sąconspiracy teorija, tai tiesiog verslo modelis.
Kaip tai veikia iš tikrųjų
Redakcijose yra žmonės, kurių darbas – rašyti antraštes. Ne straipsnius, o būtent antraštes. Ir jie žino, kokie žodžiai veikia: „šokiruojantis”, „niekada nespėjote”, „viskas, ką žinojote – melas”. Tai ne žurnalistika, tai psichologija.
Be to, yra dar vienas dalykas, apie kurį retai kalbama – konteksto praleidimas. Straipsnis gali būti techniškai teisingas, bet jei praleidžiamas vienas svarbus faktas, visa istorija tampa klaidinanti. Pavyzdžiui, „Nusikalstamumas išaugo 30 procentų” – skamba baisiai, kol nesužinai, kad kalbama apie vieną mažą rajoną per vieną savaitę.
Dar vienas triukas – šaltinių neaiškumas. „Ekspertai teigia”, „mokslininkai nustatė”, „šaltiniai tvirtina” – kas tie ekspertai? Kiek jų? Iš kokios institucijos? Dažnai atsakymo nėra, nes jo tiesiog nėra kur ieškoti.
Algoritmai irgi čia nepadeda
Socialiniai tinklai rodo tau tai, kas tave labiausiai emociškai užkabina. Ne tai, kas tiesa, ne tai, kas svarbu – o tai, kas verčia reaguoti. Pyktis, baimė, pasipiktinimas – štai kokios emocijos generuoja daugiausiai paspaudimų ir komentarų. Tad jei naujienų portalas nori, kad jo turinys plačiai pasklindų, jis turi rašyti taip, kad sukeltų būtent šias emocijas.
Rezultatas? Mes visi gyvename savo informaciniuose burbulais ir manome, kad pasaulis yra daug baisesnis arba daug geresnis, nei yra iš tikrųjų – priklausomai nuo to, kokius portalus skaitome.
Ką daryti su tuo visu šitu
Nesiūlau nustoti skaityti naujienų – tai būtų kitas kraštutinumas. Bet keletas paprastų dalykų tikrai padeda:
- Prieš dalindamasis antraštę – perskaityk patį straipsnį. Visą.
- Pasitikrink, ar ta pati naujiena aprašyta keliuose skirtinguose portaluose ir kaip skirtingai ji pateikiama.
- Kai matai neaiškius šaltinius – būk skeptiškas. „Šaltiniai teigia” nėra šaltinis.
- Atkreipk dėmesį į savo emocijas skaitant – jei kažkas labai stipriai tave supykdo arba išgąsdina, sustok ir pagalvok, kodėl taip parašyta.
Ir svarbiausia – portalai nėra tavo priešai, bet jie ir nėra tavo draugai. Jie yra verslas. O verslas turi savus interesus, kurie ne visada sutampa su tuo, ko tu iš tikrųjų nori – suprasti pasaulį tokį, koks jis yra.
Vietoj moralų – tiesiog viena mintis
Informacinis raštingumas šiandien yra toks pat svarbus, kaip mokėjimas skaityti buvo prieš šimtą metų. Niekas mūsų to nemoko mokykloje, niekas nepaaiškina, kaip veikia šis mechanizmas. Tad belieka patiems domėtis, abejoti ir, svarbiausia, nepamiršti, kad už kiekvienos antraštės yra žmogus, kuris ją parašė su konkrečiu tikslu. Kartais tas tikslas – informuoti. Dažnai – tiesiog priversti tave spustelėti.
