Tai, ko nemato eilinis skaitytojas
Kiekvieną rytą atidarome telefoną, einame į mėgstamą naujienų portalą ir manome, kad matome tai, kas šiandien svarbu. Bet ar tikrai? Lietuvos žiniasklaidos erdvė – tai ne neutralus veidrodis, atspindintis tikrovę. Tai kruopščiai sureguliuota mašina, kurioje kiekvienas straipsnis, kiekviena antraštė ir net nuotraukos pasirinkimas turi savo logiką. Ir ta logika ne visada sutampa su skaitytojo interesais.
Delfi, 15min, LRT.lt – visi jie veikia skirtingomis taisyklėmis, tačiau vienas dalykas juos vienija: dėmesys. Jūsų dėmesys. Ir kova dėl jo yra žiauri.
Algoritmas nusprendžia už jus
Komerciniai portalai jau seniai suprato, kad emocinis turinys generuoja daugiau paspaudimų. Todėl antraštės tampa vis aštresnes, o sudėtingos temos – supaprastinamos iki binarinės logikos: geras/blogas, mes/jie, pavojus/išsigelbėjimas. Tai ne sąmokslas – tai verslo modelis.
Algoritmai, kurie nusprendžia, ką rodyti puslapio viršuje, yra sukalibruoti pagal vieną rodiklį – įsitraukimą. Jei žmonės komentuoja piktybišką straipsnį apie pabėgėlius ilgiau nei analitinį tekstą apie pensijų reformą, sistema tai užfiksuoja ir atitinkamai koreguoja turinio srautą. Redaktoriai tai žino. Ir dažnai – sąmoningai ar ne – leidžia algoritmui diktuoti darbotvarkę.
LRT, kaip visuomeninis transliuotojas, teoriškai turėtų būti atsparesnis šiam spaudimui. Ir iš dalies yra. Tačiau net ir ten skaitomumas tampa vis svarbesnis rodiklis, nes finansavimo diskusijos Seime nepraeina be argumentų apie auditorijos dydį.
Redakciniai sprendimai – tai politika
Kas nusprendžia, kurią temą kelti į viršų? Redaktorius. O redaktorius – tai žmogus su savo vertybėmis, ryšiais ir, kartais, darbdavio lūkesčiais. Lietuvoje žiniasklaidos nuosavybės koncentracija nėra tokia dramatiška kaip kai kuriose kitose šalyse, tačiau tai nereiškia, kad redakcinė nepriklausomybė yra savaime suprantamas dalykas.
Pavyzdžiui, kaip portalai pasirenka ekspertus komentuoti? Dažnai tai tie patys veidai – patikimi, žinomi, prieinami. Tai sukuria iliuziją pliuralizmo, kai iš tikrųjų diskusijos ratas yra gana siauras. Alternatyvūs balsai – mokslininkai be medijų ryšių, praktikai iš regionų, kritiškai mąstantys specialistai – lieka paraštėse.
Ir dar vienas dalykas, apie kurį kalbama per mažai: tai, ko neparašoma. Nutylėjimas yra galingiausias redakcinis įrankis. Tema, kuri nepasiekia portalo pirmojo puslapio, visuomenei tiesiog neegzistuoja.
Skaitytojas kaip produktas, ne kaip pilietis
Manipuliavimas – stiprus žodis, bet tikslus. Tai nebūtinai reiškia sąmoningą apgaulę. Dažniau tai sisteminė logika, kurioje skaitytojas traktuojamas kaip vartotojas, kurį reikia išlaikyti puslapyje kuo ilgiau, o ne kaip pilietis, kuriam reikia kokybiškos informacijos.
Clickbait antraštės lietuviškuose portaluose tapo norma. „Tai, ko nežinojote apie…”, „Šokiruojantis atsakymas…”, „Ekspertas atskleidė…” – šie šablonai veikia, nes žmogaus smegenys reaguoja į neužbaigtumą ir netikėtumą. Portalai tai išnaudoja sistemingai, ir skirtumas tarp informavimo bei manipuliavimo tampa vis plonesnė linija.
Ką su tuo daryti – ir kodėl tai mūsų visų reikalas
Nėra prasmės dėl viso to kaltinti tik žurnalistus ar redaktorius. Sistema tokia, kokią ją sukūrėme – savo paspaudimais, savo dėmesiu, savo noru skaityti tai, kas erzina ar šokiruoja, o ne tai, kas reikalauja pastangų.
Medijų raštingumas Lietuvoje auga, bet lėtai. Mokyklose apie tai kalbama fragmentiškai, o suaugusiųjų auditorija dažnai mano, kad skeptiškas požiūris į žiniasklaidą – tai kažkoks elitas ar paranoja. Tačiau klausti „kodėl man tai rodoma dabar?” arba „kieno interesams ši tema tarnauja?” – tai ne cinizmas. Tai elementari informacinė higiena.
Lietuvos naujienų portalai nėra nei visiškai blogi, nei visiškai geri. Juose dirba žmonės, kurie dažnai tikrai nori dirbti gerai. Bet struktūra, kurioje jie veikia – reklaminiai modeliai, skaitomumas kaip sėkmės matas, algoritminė logika – stumia juos link turinio, kuris maitina emocijas, o ne protą. Ir kol mes, skaitytojai, to nesuprasime ir nereikalausime ko nors daugiau, niekas nepasikeis. Pasirinkimas, ką skaityti ir kaip skaityti, yra mažas, bet realus politinis veiksmas.
