Prieš kelis mėnesius draugas atsiuntė nuorodą į straipsnį apie tariamą mokslininkų atradimą. Tekstas skambėjo įtikinamai, buvo gausu skaičių ir citatų, tačiau kažkas neatrodė teisingai. Po dešimties minučių paieškos paaiškėjo – straipsnio nei šaltinis, nei mokslininkai, minimi tekste, neegzistavo. Tai buvo dirbtinio intelekto sukurtas tekstas, patalpintas kaip tikra naujiena.
Panašių situacijų daugėja. Dirbtinio intelekto generuojami tekstai tapo tokie natūralūs, kad juos atskirti nuo žmogaus parašytų straipsnių darosi vis sunkiau. Tačiau tam tikri požymiai vis dar išduoda dirbtinį tekstų kilmę – reikia tik žinoti, į ką atkreipti dėmesį.
Pernelyg sklandi, bet tuščia kalba
AI sukurti tekstai dažnai skamba gramatiškai nepriekaištingai, tačiau jiems trūksta gyvumo. Sakiniai teka lygiai, be jokių netikėtumų, be to specifinio autoriaus balso, kurį jaučiame skaitydami žmogaus parašytą tekstą. Jei straipsnis atrodo kaip išpoliruotas, bet niekaip neįsimenamas – verta susimąstyti.
Pertekliniai apibendrinimai
Dirbtinis intelektas mėgsta plačias, neapibrėžtas frazes: „daugelis ekspertų mano”, „tyrimai rodo”, „pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie”. Tokie teiginiai skamba autoritetingai, bet realiai nieko nepasako. Tikri žurnalistai paprastai nurodo konkrečius šaltinius, vardus, datas.
Neegzistuojantys arba klaidingi šaltiniai
Vienas ryškiausių požymių – citatos ar nuorodos, kurių patikrinti neįmanoma. AI kartais tiesiog „sugalvoja” ekspertus, institucijas ar tyrimus, kurie skamba tikroviškai, bet neegzistuoja. Verta pasitikrinti, ar minimas asmuo iš tiesų dirba nurodytoje institucijoje, ar tyrimas tikrai buvo publikuotas.
Struktūros vienodumas
Dirbtinio intelekto tekstai dažnai turi labai panašią architektūrą – įvadas, kelios pastraipos su antraštėmis, apibendrinimas pabaigoje. Tai savaime nėra bloga, tačiau kai tokia struktūra kartojasi iš straipsnio į straipsnį, nepriklausomai nuo temos sudėtingumo, tai gali būti ženklas.
Emocijų trūkumas arba jų perteklius
Įdomu tai, kad AI tekstuose emocinis tonas dažnai būna arba visiškai plokščias, arba, priešingai, dirbtinai sustiprintas – tarsi bandant kompensuoti autentiškumo trūkumą. Žmogaus rašytame tekste emocijos paprastai atsiranda natūraliai, susijusios su konkrečia patirtimi ar požiūriu.
Faktinės klaidos, kurių žmogus nepadarytų
Kartais dirbtinis intelektas sumaišo datas, vietas ar įvykių seką tokiu būdu, kuris atrodo keistai – ne kaip įprasta žmogiška klaida, o kaip loginis trūkis. Pavyzdžiui, straipsnyje gali būti minimas įvykis, įvykęs po straipsnio „parašymo” datos.
Vaizdų ir teksto neatitikimas
Jei straipsnis turi iliustraciją, verta atkreipti dėmesį, ar ji tikrai susijusi su tekstu, ar tik apytiksliai primena temą. Automatizuotai generuojamos naujienos dažnai naudoja atsitiktinius arba taip pat AI sukurtus vaizdus, kurie, atidžiau pažvelgus, turi keistų detalių – neteisingus šešėlius, iškraipytus rankų pirštus, nelogišką foną.
Ką su tuo daryti kasdien
Tiesa ta, kad nė vienas iš šių požymių pavieniui nėra šimtaprocentinis įrodymas. Dirbtinis intelektas tobulėja greičiau, nei spėjame išmokti jį atpažinti, o kai kurie žmonės rašo tiek pat plokščiai, kiek algoritmai. Todėl vertingiausias įgūdis šiandien – ne tam tikrų požymių sąrašo įsiminimas, o įprotis stabtelėti prieš patikint tekstą. Patikrinti šaltinį, paieškoti to paties fakto kitur, paklausti savęs, ar tai, ką skaitau, skamba kaip kažkas, ką iš tiesų pasakytų gyvas žmogus. Skaitmeninėje erdvėje šis nedidelis atidumo momentas dabar tampa tokia pat svarbia įgūdžių dalimi, kokia kadaise buvo gebėjimas atskirti reklamą nuo naujienos.
